žibainė

žibáinė sf. (1) Iš, Srj, žibaĩnė (2) NdŽ, žìbainė (1) Kr žr. žibainis: Tai lyja, tai griausti, žibáinės liejasi iš dangaus Dkš. Žibáinės jau rodosi, ale da negriaudžia Mrj. Kad pradėjo žibáinės pilt! Nmn. Sutemsta i tada pilia žìbainės Kr. An tavę lietus kliokia, žibáinės po kojų, o vis tiek turi ganyt Rdm. Iš visų pusių žibáinės tik blyksčioja Nmn. | prk.: Didesnį aš čionai Dievą išpažįstu po ženklais duonos ir vyno nekaipo terpu šviesybių dangiškų, nekaipo terpu vilnių, susijudinusių ant marių, nekaipo terp griausmų ir žibainių brš. Net žibainės akyse pasirodė Mrj. ^ Pasakė ragana, kaip griausmelis sudundėjo, akimi kaip žibainėm nuvėrė rš.

◊ žibáinės eĩna iš po kójų sakoma apie greitą bėgimą: Net žibáinės iš po kójų eĩna Mrj. žibáinės [eĩna] iš po pãdų sakoma apie smarkų veiksmą: Kai trepteli, atrodo, skils grindys – iš po pãdų žibáinės! Brš. žibáinės pasipýlė iš akių̃ labai suskaudo: Kap dėjo (smogė), tai net žibainės iš akių paspylė Švn.